Dirvožemio pagrindai
Jei jūs viską žinote apie savo dirvas, dirvožemio struktūrą, jo charakteristikas, jūs paklojote tvirtą pagrindą efektyviai ir tvariai augalininkystei.
Manome, kad ūkininkams reikalingos išsamios žinios apie dirvožemį, kaip jis keičiasi skirtingomis sąlygomis, kad ūkininkai galėtų pilnai optimizuoti savo darbus. Todėl čia patalpinome keletą patarimų ir faktų apie skirtingus dirvožemio tipus, dirvos struktūrą ir jos formavimą įtakojančius veiksnius.
Dirvožemį sudarantys blokai
Tik iki pusės dirvožemio, kuris įdirbamas sukurti sėklų guoliavietę, sudaro kietosios medžiagos, o likusią dalį sudaro vandeniu ar oru užpildytos poros. Iš kietųjų medžiagų molis ir organinės medžiagos turi didžiausią įtaką dirvožemiui ir lemia jo įdirbimo savybes.
Dirvožemį sudaro apie 50 proc. kietosios medžiagos, likusius 50 proc. apima joje esančios poros. Paprastai tariant, pusė žemės grumsto yra kietoji medžiaga, o kita pusė – poros.
Vanduo arba oras porose
Kietoji medžiaga sudaryta arba iš įvairaus dydžio klasių mineralinių dalelių arba iš organinių medžiagų. Svarbios poros būna pripildytos oru arba vandeniu, priklausomai nuo dirvos drėgnumo tam tikru metu, nuo jos struktūros ir žemės kultivavimo. Idealiu atveju pusė porų apimties pripildyta vandeniu ir pusė - oru. Tačiau, jei dirvožemio struktūrą sudaro įvairūs dariniai arba agregatai, pvz. molis, jų porų apimtis yra šiek tiek didesnė (40–60 proc.) nei grūdingos struktūros, pvz. smėlio (35-45%).
Dulkės sulaiko vandenį
Sukultivuota dirbama dirva dažnai yra įvairių dalelių dydžio grupių mišinys. Jei žvyras ir smėlis dominuoja dirvožemio granuliometrinėje sudėtyje, šie dirvožemiai būna pralaidūs, sausi ir santykinai nederlingi, o molžemiai turintys smėlio yra šiltesni. Dulkiški dirvožemiai dažnai yra šalti, sulaiko vandenį ir gali lengvai sugerti kapiliarais į viršų kylantį vandenį. Smulkiausios mineralinės dalelės - molis daro didelę įtaką dirvožemiui, net kai jo dalis dirvoje tesudaro apie 5 proc. Molingos dirvos susitraukia ir išbrinksta bei suteikia dirvožemiui skirtingų agregatų struktūrą su įtrūkimais ir plyšeliais, kur šaknys gali skverbtis per dirvos profilį. Būdingos skirtingų dirvožemių savybės dažnai yra molio kiekio juose funkcija, kuris turi didelį poveikį dirvožemio tipui ir jo įdirbimui.
Teigiamas organinių medžiagų poveikis
Dirvožemio organinės medžiagos taip pat daro akivaizdžią įtaką dirvožemio savybėms. Jų sudėtyje yra beveik 60 proc. anglies (C) ir jos susidaro iš augalinių liekanų, kurias išskaidė mikroorganizmai. Vykstant skaidymo procesui, išleidžiamos augalų maistinės medžiagos, kaip azotas (N), fosforas (P) ir siera (S). Organinės medžiagos gali turėti didžiulės reikšmės dirvožemio savybėms ir jų poveikis beveik visuomet teigiamas, žiūrint iš ūkininko perspektyvos. Jos turi įtakos, pvz.:
- struktūrai ir dirvožemio agregatų stabilumui
- drėgmės balansui
- kultivavimui
- maistinių medžiagų atsargoms
- dumblėjimui ir plutos susidarymui
-
Lentelė rodo mineralinių dalelių dirvoje dydžių skirtumą ir jų svarbą. Molio ir humuso dalelės yra mažiausios dirvožemio sudedamosios dalys. Jų vidutinis skersmuo mažesnis nei 0,0002 mm (t.y. 1000 kartų mažesnis už smiltelę) ir vadinami koloidais. Molio dalelių paviršius turi neigiamą elektros krūvį. Tai reiškia, kad teigiamą krūvį turinčių maistinių medžiagų, pvz., kalio, kalcio ir magnio jonai gali prisijungti prie molio dalelių. Todėl molio dalelės sudaro augalų maistinių medžiagų atsargas.
1) Smulkus smėlis 2) Labai smulkus smėlis 3) Šiurkštus dumblažemis 4) Smulkus dumblažemis 5) Šiurkštus molis
-
Visoms molio mineralinėms dalelėms būdinga suplota forma. Ši savybė, kartu su itin mažu jų dydžiu, reiškia tai, kad molio koloidų paviršius labai platus jų masės atžvilgiu – didelis savitasis paviršiaus plotas.
Pavyzdžiui, vieno gramo smėlio bendras paviršiaus plotas yra apie 1,5–2 cm2, kas atitiktų mažo pašto ženklo plotą. Bet vieno gramo molio bendrasis paviršiaus plotas gali siekti keletą 100 m2 – kaip vidutinio dydžio namo.
Irimo procesas
- Dirvožemio fauna pradeda negyvos organinės medžiagos skaidymą, iš dalies ją suardydama į smulkesnius skutelius ir iš kitos – rausdama kanalėlius dirvoje, per kuriuos į dirvą patenka daugiau deguonies. Sliekai vaidina specifinį ir labai vertingą vaidmenį, smulkindami organinę medžiagą ir įmaišydami ją į dirvožemį.
- Bakterijos ir grybai toliau tęsia skaidymą etapais. Paskutinis etapas, paprastų galutinių medžiagų susidarymas, kurias gali pasisavinti augalai (pvz., nitratai, fosfatai ir sulfatai), vadinamas mineralizacija.
- Humuso susidarymas. Įvairių organinių junginių irimas vyksta, susidarant eilei tarpinių produktų, kurių sudėtis progresuojant irimui darosi vis paprastesnė. Šie tarpiniai produktai reaguoja tarpusavyje ir su dirvos organizmų sudarytais junginiais. Tai skatina naujų cheminių junginių susidarymą, kurie virsta didelio molekulinio svorio, tamsios spalvos medžiagomis, vadinamomis humuso medžiagomis. Humuso medžiagos turi savybę surišti, pvz., kalio, kalcio ir magnio teigiamo krūvio jonus.
Skirtingų dirvožemių charakteristikos
Smėlio ir dulkiški dirvožemiai(3)
1. Smėlio dirvožemiai
Smėlio dirvožemiai dažnai būna sausi, greitai nusausinami ir juose trūksta maistinių medžiagų. Smėlio dirvožemiuose labai mažai vandens gali pakilti kapiliarais iš apatinių dirvos sluoksnių (arba visiškai nepakyla). Todėl smėlingi dirvožemiai pavasarį turėtų būti įdirbami minimaliai, kad išsaugotų drėgmę sėklų guoliavietėje. Smėlio dirvožemių maistinių medžiagų kiekį ir vandens talpą galima pagerinti įterpiant organinių medžiagų.
2. Dulkiški dirvožemiai, 0-10% molio
Šie dirvožemiai skiriasi nuo smėlio dirvožemių didesniu polinkiu sudaryti paviršiaus plutą, kuri dažnai būna labai kieta. Jei kultivuojami per daug intensyviai, šiuos dirvožemius galima suslėgti ir tai mažina jų vandens pralaidumą į apatinius sluoksnius drėgnais laikotarpiais. Sausringomis sąlygomis jie gali sukietėti ir juos būna sunku įdirbti. Tačiau dažniausiai dulkiškus dirvožemius gana lengva įdirbti ir jie gali išsaugoti pakankamai daug vandens. Jiems reikia nuodugniai atstatyti buvusią struktūrą -sutankinti, tačiau įdirbimo drėgnomis sąlygomis reikėtų vengti.
1. Smėlio dirvožemiai
Smėlio dirvožemiai dažnai būna sausi, greitai nusausinami ir juose trūksta maistinių medžiagų. Smėlio dirvožemiuose labai mažai vandens gali pakilti kapiliarais iš apatinių dirvos sluoksnių (arba visiškai nepakyla). Todėl smėlingi dirvožemiai pavasarį turėtų būti įdirbami minimaliai, kad išsaugotų drėgmę sėklų guoliavietėje. Smėlio dirvožemių maistinių medžiagų kiekį ir vandens talpą galima pagerinti įterpiant organinių medžiagų.
2. Dulkiški dirvožemiai, 0-10% molio
Šie dirvožemiai skiriasi nuo smėlio dirvožemių didesniu polinkiu sudaryti paviršiaus plutą, kuri dažnai būna labai kieta. Jei kultivuojami per daug intensyviai, šiuos dirvožemius galima suslėgti ir tai mažina jų vandens pralaidumą į apatinius sluoksnius drėgnais laikotarpiais. Sausringomis sąlygomis jie gali sukietėti ir juos būna sunku įdirbti. Tačiau dažniausiai dulkiškus dirvožemius gana lengva įdirbti ir jie gali išsaugoti pakankamai daug vandens. Jiems reikia nuodugniai atstatyti buvusią struktūrą -sutankinti, tačiau įdirbimo drėgnomis sąlygomis reikėtų vengti.
Molio dirvožemiai(3)
3. Molio dirvožemiai su 10-25% molio
Šie dirvožemiai nuo pirmiau aprašytų skiriasi tuo, kad paviršiaus plutos susidarymas tampa itin nuožmus. Dažnai pluta būna labai kieta, tuomet ją sunku suardyti. Kadangi tuose dirvožemiuose mažai molio ir organinių medžiagų, dažnai nesusiformuoja patvarūs struktūriniai dariniai.
4. Molio dirvožemiai su 25-40% molio
Šie dirvožemiai gali pakankamai gerai transportuoti vandenį, kapiliarais pernaša iš gilesnių sluoksnių, bet ji vyksta lėtai, tad augalai reikiamą vandens kiekį gauna ne iš kapiliarinio vandens. Šių dirvožemių spalva tamsesnė, o dalelių agregacija vyksta daug geriau. Agregacija mažina paviršiaus plutos suplūkimo riziką. Kad būtų lengviau kultivuoti šiuos dirvožemius, juos būtina įdirbti tuomet, kai dirvoje yra tinkamas drėgmės kiekis. Šie dirvožemiai gali supulti į grumstus sausringomis sąlygomis arba jiems gali pasireikšti dėmėtumas, jei pernelyg drėgna. Šiems molio dirvožemiams būdingas gebėjimas gerinti struktūrą, veikiant klimato sąlygoms, šaknimis ir t.t.
3. Molio dirvožemiai su 10-25% molio
Šie dirvožemiai nuo pirmiau aprašytų skiriasi tuo, kad paviršiaus plutos susidarymas tampa itin nuožmus. Dažnai pluta būna labai kieta, tuomet ją sunku suardyti. Kadangi tuose dirvožemiuose mažai molio ir organinių medžiagų, dažnai nesusiformuoja patvarūs struktūriniai dariniai.
4. Molio dirvožemiai su 25-40% molio
Šie dirvožemiai gali pakankamai gerai transportuoti vandenį, kapiliarais pernaša iš gilesnių sluoksnių, bet ji vyksta lėtai, tad augalai reikiamą vandens kiekį gauna ne iš kapiliarinio vandens. Šių dirvožemių spalva tamsesnė, o dalelių agregacija vyksta daug geriau. Agregacija mažina paviršiaus plutos suplūkimo riziką. Kad būtų lengviau kultivuoti šiuos dirvožemius, juos būtina įdirbti tuomet, kai dirvoje yra tinkamas drėgmės kiekis. Šie dirvožemiai gali supulti į grumstus sausringomis sąlygomis arba jiems gali pasireikšti dėmėtumas, jei pernelyg drėgna. Šiems molio dirvožemiams būdingas gebėjimas gerinti struktūrą, veikiant klimato sąlygoms, šaknimis ir t.t.
Molio dirvožemiai su 40% molio(2)
5. Molio dirvožemiai su 40% molio
Sunkiųjų molžemių vandens talpa labai didelė, bet didžioji dalis vandens tvirtai sujungta ir augalams neprieinama. Humuso kiekis dažnai yra didesnis nei kituose mineraliniuose dirvožemiuose. Jų paviršiuje nesusidaro pluta, kai išdžiūna. Šie dirvožemiai labai išsiskiria savo gebėjimu gerinti struktūrą, pvz., veikiami užšalimo/atitirpimo ir džiovinimo/drėkinimo procesų. Šaltomis žiemomis molis sušąla į atskirus luitus ir paviršiniame sluoksnyje suformuoja labai palankią agreguotą struktūrą Jei molis išsausėja neužšalęs, jis gali pasidaryti labai kietas ir sunkiai įdirbamas.
Vandeniu prisotintoje būklėje, šie dirvožemiai gali būti labai lipnūs ir beveik nepralaidūs vandeniui. Dėl didelio molio kiekio, maistinių medžiagų kiekis yra labai didelis. Sunkiems molžemiams būtinas stiprus sutankinimas aplink sėklą, kai jie sausi, bet ne tada, kai šlapi ir plastiški. Juos įdirbant drėgnomis sąlygomis, padidėja dirvožemio suslėgimo rizika.
Dirvos struktūra
Dirvožemio struktūra apibūdina fizinę dirvožemio konfigūraciją. Smiltelės smėlio dirvoje silpnai laikomos viena prie kitos ir nesuformuoja struktūrinių darinių arba agregatų, o molio dalelės molio dirvose lengvai suformuoja agregatus. Šie agregatai palengvina molingų dirvų įdirbimą ir pagerina oro ir vandens pernašą.
Smėlio dirvožemiai neturi patvarios struktūros
Smėlio dirvožemis, kaip šis (žiūr.nuotrauką) – vienarūšės kristalinės struktūros. Smiltelės yra santykinai didelės ir dažnai tik labai silpnai surištos tarpusavyje. Smėlio dirvožemiai net su didesniu koloidų kiekiu lengvai subyra, kai dirvožemis veikiamas slėgio. Smėlingą dirvožemį, kuriame nedaug molio, dažnai reikia kultivuoti giliau, kad sukurtume geresnį armenį ir geresnes sąlygas auginimui. Mažas molio kiekis smėlio dirvožemyje silpnina smėlio dirvožemių gebėjimą suformuoti vidinę struktūrą.
Molio dirvožemiai agreguojasi
Molio dirvožemiai kaip šis (žiūr. nuotraukas) laikosi dariniuose ir dažnai turi agreguotą struktūrą. Net jei dirvoje tik 5% molio, molis labai stipriai paveikia dirvožemį ir jo savybes.
Agreguota struktūra – visos dirvožemyje vykstančių procesų eilės rezultatas, kurių derinys suformuoja agregatus. Struktūrą formuojantys procesai veikia dirvožemio struktūrą dinamiškoje sąveikoje su kultivavimu.
Agregatai gerina dirvožemį
Kai molio dalelės susiriša į agregatus, dirvožemio savybės beveik visada pagerėja. Svarbu tai, kad palengvėja dirvos dirbimas. Taip pat pagerėja oro judėjimas, dėl ko deguonis gali lengviau patekti prie šaknų sistemos ir nuo šaknų gali lengviau pasišalinti anglies dioksidas. Agreguota struktūra taip pat gerina dirvožemio laidumą vandeniui ir jo vandens talpą. Gera dirvožemio struktūra didina augalininkystės produktyvumą dirbamuose molžemiuose, kadangi tiekiamos visos pagrindinės augalui ir jo šaknų sistemai būtinos funkcijos. Tai spartina augimą ir didina derlingumą.
Struktūrą formuojantys procesai
Molio dirvožemio struktūra susidaro, vykstant eilei skirtingų procesų, kurie kartu formuoja dirvos profilio pavidalą. Žemės dirbimas taip pat turi įtakos dirvos struktūrai, išjudindamas ją tam tikru gyliu ir įmaišydamas augalines atliekas.
Šaltis arba karštis
Įšalas ir šaltis žiemą bei šiluma vasarą vienodai paveikia dirvožemį – šalina vandenį. Abu procesai išdžiovina dirvą ir kai vanduo pašalinamas, molio dalelės spaudžiamos arčiau viena kitos. Galiausiai taip mechaniškai susiformuoja struktūriniai dariniai arba agregatai.
Sliekai
Sliekai minta augalų liekanomis ir įmaišo jas į dirvožemį, grauždami urvelius dirvos profilyje. Jų išmatos sulipina dirvožemio daleles ir stiprina agregatų stabilumą. Be to, sliekai skatina dirvožemio mikroorganizmų aktyvumą, kas, savo ruožtu, didina dirvožemio stabilumą, nes jie išskiria gleives ir kitas rišančiąsias medžiagas.
Augalai
Augalai išdžiovina dirvožemį, įsisavindami vandenį, panašiai kaip šaltis ir šiluma. Kai dirva išdžiūsta, molio dalelės spaudžiamos arčiau viena kitos, sudarydamos ir sutvirtindamos agregatus. Jų šaknys taip pat didina organinių medžiagų kiekį dirvoje ir palieka šaknų kanalėlius. Bendrai paėmus, tai reiškia, kad dirvos augalų danga formuoja dirvožemio struktūrą, o plikas dirvos paviršius be augalų ją ardo.
Cheminiai procesai
Organinėje medžiagoje esantys geležies ir aliuminio oksidai bei karbonatai stabilizuoja agregatus, veikdami kaip rišamosios medžiagos. Nekultivuojamuose dirvožemiuose, šis procesas atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau pasikartojantis dirvožemio dirbimas mažina šių agregatų stabilumą ir todėl dirbamosios žemės struktūra labiau priklauso nuo jos molio kiekio ir biologinio aktyvumo dirvoje.
Drenažas
Drenažas nuleidžia vandens perteklių dirvožemio profilyje ir taip sausina dirvožemį. Tokiu būdu drenažas padeda gerinti dirvožemio struktūrą. Labai nedaug dirvožemių yra natūraliai laidūs vandeniui ir todėl drenažas būtinas vienodam dirvos sausinimui, dirvožemio suslėgimo mažinimui ir kultūrų sėjimo paankstinimui rudenį ir pavasarį.
Organinės medžiagos ir kalkės
Gyvūnų mėšlas, tarpiniai augalai, organinės atliekos ir kt. aprūpina dirvožemį organinėmis medžiagomis. Trumpuoju laikotarpiu šios medžiagos didina biologinį aktyvumą ir jų dėka tarpsta bei dauginasi dirvožemio mikroorganizmai. Ilguoju laikotarpiu, jos didina organinių medžiagų kiekį ir gerina agregatų stabilumą. Reguliarus kalkinimas taip pat teigiamai veikia agregatų formavimąsi.
Sunki technika
Ariamoje žemėje pravažiavimai su sunkiąja technika dažnai sukelia dirvožemio suslėgimą. Sutankinant ir suslegiant dirvožemį, suspaudžiamos didesnės poros ir jų nebelieka. Tai reiškia, kad vanduo ir oras nebegali greitai patekti iki šaknų. Taip pat apsunkinamas dirvos drenavimas ir šaknims tampa sunkiau įsiskverbti gilyn į dirvą. Sužinokite daugiau apie RexiusTwin
Rezultatas - dirvos profilis
Visi pirmiau aprašyti struktūrą formuojantys procesai, kartu paėmus suformuoja dirvos profilį, kuriame smulkesni agregatai paprastai yra arčiau paviršiaus, o stambesni agregatai - giliau. Šie procesai vyksta dinamiškai, todėl struktūra laikui bėgant kinta. Ūkininkams žvelgiantiems į ateitį ir planuojantiems tvarią gamybą, svarbu suprasti veiksnių, valdančių struktūros susidarymo procesus, svarbą. Atliekant įvertinimą, gana nesudėtinga susidaryti dirvožemio struktūros vaizdą.
Dirvos dirbimas įtakoja struktūrą
Žemdirbystės sistemos turi įtakos dirvožemio struktūrai, o augalinių liekanų įterpimo vieta nulemia, ar dirvą įdirbti tradiciniu metodu ar minimaliai ar netgi sėti tiesiai į ražieną. Dirbamojo sluoksnio struktūra dažnai būna puresnė, o įdirbimo gylyje, po armeniu suslegiamas tankesnis sluoksnis. Šis sluoksnis susiformuoja nepriklausomai nuo dirbimo būdo, tačiau skiriasi jo gylis. Siekiant išvengti suslėgimo dirvoje, labai svarbu kaitalioti įdirbimo gylį.
Žodynas:
Dirvožemio fauna = Sliekai, vėdarėliai, kolembolos, šimtakojai, erkės ir kiti gyvūnai, atveriantys duris bakterijoms ir grybams, smulkindami ir plėšydami augalines liekanas savo burnose, skrandyje ir žarnose.
Granuliometrinė sudėtis = Dirvožemio granuliometrinė sudėtis reiškia skirtingo vidutinio skersmens mineralinių dalelių proporcijas, t.y. visų pirma santykiniai smėlio, dulkių ir molio kiekiai, kaip nurodyta lentelėje "Dalelių dydžio pasiskirstymas".
Kapiliarinis = Kapiliarinis vanduo - vanduo, galintis pakilti į viršų dirvoje per smulkias poras, vykstant vandens molekulių surišimui porose, adhezijai ir taipogi dėl traukos tarp vandens molekulių, sankibos. Dulkiški dirvožemiai turi tankų kapiliarų tinklą ir apjungia didelį kapiliarinio pakilimo aukštį su kapiliarinio kilimo intensyvumu.
Katijonai = Teigiamo krūvio jonai dirvožemyje, pvz., kalio, kalcio ir magnio.
Koloidai = Koloidai - smulkiausios dirvožemio dalelės, kurių vidutinis skersmuo mažesnis nei 0,0002 mm. Koloiduose yra tam tikras kiekis organinės medžiagos ir smulkaus molio.
Mineralinės dalelės = Dirvožemio mineralinės dalelės– smulkiausios neorganinės sudedamosios dalys, kurios susiformavo tam tikroje vietoje dūlėjant įvairių rūšių mineralams ir uolienoms arba buvo ten sustumtos, pvz., ledynų. Dirvožemio savybės labai priklauso nuo dirvožemio dalelių dydžio kaip nurodyta lentelėje "Dalelių dydžio pasiskirstymas".
Poros = Dirvos poros tai tarpeliai, kanalai ir įtrūkimai dirvoje, užpildyti vandeniu arba oru, priklausomai nuo esamo dirvožemio drėgnumo.
Savitasis plotas = Bendras dirvožemio dalelių paviršiaus plotas, išreikštas kvadratiniais metrais, skaičiuojant vienam sauso dirvožemio gramui, yra svarbi savybė, parodanti kiek maistinių medžiagų dirvožemis gali atlaisvinti dūlėjant ir surišti prie jo paviršių.
Žodynas:
Kapiliariškumas = Kapiliarinis vanduo – vanduo, galintis pakilti į viršų dirvoje per smulkias poras, vykstant vandens molekulių surišimui porose, adhezijai ir taipogi dėl traukos tarp vandens molekulių, sankibos. Dulkiški dirvožemiai turi tankų kapiliarų tinklą ir apjungia didelį kapiliarinio pakilimo aukštį su dideliu kapiliarinio kilimo tempu.
Molis = Molis – mažiausia dalelių grupė, kurios vidutinis dalelių skersmuo mažesnis nei 0,002 mm – žr. "Dalelių dydžio pasiskirstymas", skyriuje Dirvožemio statybiniai blokai.
Žodynas:
Agreguota struktūra = Jei pirminės dalelės pagal dydį patenka į molio dalelių grupę, jos susiriša tarpusavyje ir suformuoja agregatus, kuriuos vėliau gali stabilizuoti organinės medžiagos, kalkės ir įvairios cheminių medžiagų nuosėdos.
Anglies dioksidas = Dujinis šaknų ląstelių kvėpavimo šalutinis produktas (CO2); jis kartu su vandeniu taip pat naudojamas kaip statybinė medžiaga cukrams, kuriuos gamina augalai vykstant fotosintezei.
Koloidai = Koloidai - smulkiausios dirvožemio dalelės, kurių vidutinis skersmuo mažesnis nei 0,0002 mm. Koloiduose yra tam tikras kiekis organinės medžiagos ir smulkaus molio.
Deguonis = Elementas kurio yra ore deguonies O2 dujų pavidalu ir jo koncentracija ore 21 proc.; jis gyvybiškai svarbus augalų ir jų šaknų ląstelių kvėpavimui.
Vienarūšė kristalinė struktūra = Vienarūšės kristalinės struktūros dirvožemyje, pirminės dalelės surištos labai silpnai arba ne visos iš jų sudaro bent kokius agregatus.
Granuliometrinė sudėtis = Dirvožemio granuliometrinė sudėtis reiškia skirtingo vidutinio skersmens mineralinių dalelių proporcijas, t.y. visų pirma, santykiniai smėlio, dulkių ir molio kiekiai, pagal "Dalelių dydžio pasiskirstymas", skyriuje Dirvožemių statybiniai blokai
Žodynas:
Įšalas = Reiškia, kad dirvožemio vanduo sušąla į ledą nukritus temperatūrai – teigiamas veiksnys dirvožemio struktūros formavimo požiūriu, nes vandeniui sušalus į ledą, jo tūris padidėja, ir šis procesas purena dirvožemį.
Geležies ir aliuminio oksidai = Cheminiai junginiai tarp geležies (Fe) ir aliuminio (Al) iš vienos pusės ir deguonies (O) iš kitos, pvz., įprastos rūdys – tai geležies oksidas.
Karbonatai = (CO32–) karboksirūgšties druska (H2CO3) – dažnai aptinkama dirvožemyje kaip kalcio karbonatas (CaCO3), ji taipogi sudaro kalkinimo junginių pagrindą, kurie dažniausiai yra susmulkintas arba sumaltas kalcio karbonatas.
Poros = Dirvos poros tai tarpeliai, kanalai ir įtrūkimai dirvoje, užpildyti vandeniu arba poru, priklausomai nuo esamo dirvožemio drėgnumo.
Tarpiniai augalai = Augalai, kaip žolės, garstyčios, dobilai ir kt., auginami laikotarpiuose tarp pagrindinių pasėlių auginimo, pvz., tarp žieminių kviečių ir vasarinių miežių. Jų auginimo tikslai būna įvairūs – azoto išplovimo iš dirvos mažinimas, aprūpinimo organinėmis medžiagomis gerinimas, laukinių paukščių ir gyvūnų pritraukimas ir t.t.